Profesorius Liudas Mažylis: arkivyskupas Sigitas Tamkevičius – tylos laužytojas

Sausio 10 dieną istorinėje Prezidentūroje Kaune už nuopelnus žodžio laisvei priespaudos metu ir drąsą stoti sąžinės laisvės pusėje šiuolaikinių iššūkių akivaizdoje arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui buvo įteikta Lietuvos žurnalistų draugijos įsteigta 2018-ųjų, jubiliejinių, metų Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“. Premijos įteikime pagiriamąjį žodį laureatui sakęs prof. Liudas Mažylis juokavo, kad jeigu gyvenime ir būna neįmanomų misijų, tai ši būtent tokia, nes trumpai kalbėti apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką – misija neįmanoma.

Nepabūgęs „neįmanomos misijos“, profesorius tęsė ją pateikdamas keletą faktų iš arkivyskupo S. Tamkevičiaus prisiminimų knygos „Viešpats mano šviesa“, paminėdamas, kad 1972 metais tada dar kunigo Sigito Tamkevičiaus dėka buvo sulaužyta tyla.  Iki tol Lietuvoje „viskas buvo gerai“, niekas nekalbėjo apie kratas namuose, žmonių persekiojimus ir jų siuntimus į lagerius. Pasirodžius LKB kronikai, paaiškėjo persekiojimų ir dvasinio tautos bukinimo mastas, todėl nenuostabu, kad ir pati Kronika tapo persekiotojų taikiniu,“ -  kalbėjo prof. Liudas Mažylis.

Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad daugelyje Europos kalbų nėra žodžio knygnešystė, didesnei daliai europiečių šis žodis ne tik nesuprantamas, bet ir nepažįstamas. Žmonėms gimusiems ir augusiems demokratiškose šalyse sunku suprasti Kronikos reikšmę Lietuvai ir net Pasauliui, jos dėka buvo kalbama ne tik apie persekiojimus Lietuvoje, bet buvo išklibinti ir pačios sovietinės sistemos pamatai,“ – kalbėjo prof. L. Mažylis.  

Kunigas Robertas Grigas, vienas iš daugybės sveikinusiųjų premijos laureatą arkivysk. S. Tamkevičių, atskleidė LKB kronikos gyvavimo svarbą. „Anuomet laikydamas savo rankose Kroniką jaučiausi taip, tarsi savo rankose laikyčiau laisvą Lietuvą. Šis pogrindinis leidinys buvo didelė vilties, drąsos ir paskatinimo veikti dozė.“

R. Grigas prisiminė, kad daugelyje parapijų veikė mažos, pusiau pogrindinės katalikų jaunimo grupelės, kuriose plito uždrausta spauda. „Šiose grupelėse veikėme kaip galėjome ir kaip būdinga mūsų tautos istorijai - ne ginklu, bet žodžio pasipriešinimu. Manau, kad mūsų išsilaisvinimą lėmė dar ir tai, kad Katalikų bažnyčia nebuvo iki galo sugniuždyta ir pavergta sovietinės sistemos, remiantis ja buvo galima priešintis ir išlaikyti mūsų tautinę kultūrą bei nepriklausomybės idėją,“ – sakė kunigas.

R. Grigas reaguodamas į šių dienų politines aktualijas sakė, kad anuomet jam teko bendrauti ne vien su katalikiškąja pasipriešinimo srove, bet ir su tautine. „Kaip dabar pasakytų mūsų kritikai – nacionalistine, kurie kalbant dabartiniais terminais, gal buvo labiau tautininkai ir liberalai, nei itin karšti katalikai. Protingesni iš jų ragindavo palaikyti Katalikų bažnyčią sakydami, kad tikintys dirba Lietuvos išsivadavimo labui bei „pila vandenį ir ant mūsų malūno“. Kai kurie, net kviesdavo ateistus eiti į bažnyčią bent per Velykas ir Kalėdas, taip parodant prispaudėjui, kad jie palaiko ir vienijasi su persekiojama Bažnyčia. Manau, kad bendro gėrio požiūriu, tai buvo teisinga laikysena. Galbūt, tokia ji būtų teisinga ir šiandien, vardan Lietuvos vienybės,“ –svarstė kunigas R. Grigas.

Dėkodamas Lietuvos žurnalistų draugijai už garbingą įvertinimą, premijos laureatas arkivysk. Sigitas Tamkevičius, prisimindamas LKB kronikos pradžią sakė, kad ši diena jam įsimintina ne tik dėl įteikiamos premijos. „Prieš 50 metų, tiksliai neprisimenu kada sausio 10 ar 11 dieną, buvau iškviestas į Saugumo komitetą ir klausinėjamas apie pareiškimą, kurį buvo pasirašę 63 Vilkaviškio kunigai. Pasirašytas dokumentas buvo skirtas ne komunistų partijos vadovybei, bet mūsų vyskupams. Jame buvo klausiama, kodėl į Kauno kunigų seminariją priimami tik 5 kandidatai per metus. Jų informatoriai, matyt, buvo pranešę, kad aš rinkau parašus, galbūt, todėl ir buvau iškviestas,“ – prisiminė S. Tamkevičius.  

„Vėliau sekė „Tikinčiųjų memorandumas“, kurį pasirašė 17 000 žmonių, jis buvo skirtas Sovietų sąjungos komunistų partijos generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, bet memorandumą pasiųsti nusprendėme per Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą, norėjome, kad apie jį sužinotų Pasaulis. Tuo metu, mes jau brandinome mintį ir apie pogrindžio leidinį, kuris atskleistų tai, kas iš tiesų vyksta Lietuvoje, nes buvo skaudu, kad Pasaulis apie tai beveik nieko nežinojo. Šiuos įvykius įvardinčiau, kaip LKB kronikos pradžią.“

„Išleidus pirmąjį Kronikos numerį, jis iškart pateko į KGB rankas, buvo užvesta baudžiamoji byla Nr. 345 ir „paleista mašina“, kad Kronika būtų sunaikinta. Mes tikėjomės, kad ją pavyks išsaugoti 2-3 metus, maždaug tiek laiko disidentams Maskvoje pavykdavo leisti savo pogrindinius leidinius, kol sovietinis saugumas juos užgniauždavo, bet Kronika gyvavo net 17 metų, tai – didelis stebuklas,“ – prisiminimais dalinosi premijos laureatas.

Arkvysk. S. Tamkevičius kalbėdamas apie Kronikos gyvavimo tarpsnį sakė, kad daug žmonių dėl bendradarbiavimo su ja buvo išsiųsti į lagerius. „Tai žinodamas išgyvenau skausmingą kaltės jausmą, kad jei ne mano idėja ir kvietimas bendradarbiauti pogrindžio spaudoje, tai tų teismų ir nebūtų  buvę. Maldoje sakydavau: “Viešpatie, gal jau laikas ir man tuo keliu nueiti“. Viešpats išklausė mano maldą, “ – šypteli S. Tamkevičius, kuris baigdamas savo padėkos kalbą sakė, kad LKB kronika – Viešpaties planas, bet be Jo siųstų žmonių, Kronikos gyvavimas 17 metų būtų buvęs neįmanomas.

Primename, kad Lietuvos žurnalistų draugija (LŽD) tradiciškai per Trijų Karalių šventę paskelbia, kam atiteks aukščiausias LŽD apdovanojimas už žurnalistinę veiklą Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.  Simboliška, kad  Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejiniais metais pirmą kartą per premijos dviejų dešimtmečių istoriją, kandidatų vertinimo komisija,  nutarė apdovanoti  du  laureatus – sovietų okupacijos laikais leistos  pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorių, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto, kurio 40-metį pernai minėjome, įkūrėją, Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių ir ilgametę LŽD narę, laikraščio Gudijos lietuviams „Lietuvių godos“ vyriausiąją redaktorę Marijoną Šaknienę (Žarkauskaitę).

Lietuvos žurnalistų draugija šią premiją įsteigė 1998-aisiais, kuri pagerbiant diplomato bei politiko Stasio Lozoraičio (1924–1994) atminimą buvo pavadinta „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“. Pirmoji premijos  laureatė – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos žurnalistė, TV laidų ciklo „Mūsų miesteliai“ kūrėja Nijolė Baužytė. 2017 metais premija buvo apdovanotas kaunietis  žurnalistas, politologas, istorijos tyrinėtojas, atradęs  1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą profesorius  Liudas Mažylis. Premijos ilgamečiai mecenatai – ūkininko, teisininko, Seimo nario Kazio Starkevičiaus šeima.

Fondas „Bažnyčios kronika“, 2019
Nuotraukos V. Spangelevičiūtės-Kneižienės