Balandžio 21 dieną mirė „Bažnyčios kronikos“ fondo laureatas Petras Kimbrys (1948–2018), kuris 2000-taisiais, Didžiojo krikščionybės Jubiliejaus metais, buvo apdovanotas už katalikiškos žiniasklaidos puoselėjimą sovietmečiu bei jos atkūrimą paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę

Netekome vertėjo, krikščioniškosios kultūros žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ įkūrėjo, daugybės biblistikos, teologijos, filosofijos, istorijos, dailėtyros ir grožinės literatūros leidinių redaktoriaus, kuris pelnė skaitytojų pagarbą ir aplodismentus už tai, kad suredagavo daugiau nei 50 įvairiausių veikalų, tarp jų – Šventąjį Raštą, išvertė Jono Pauliaus II-ojo tekstus, kitus žymių  rašytojų kūrinius. Petras Kimbrys už indėlį į Lietuvos kultūrą buvo įvertintas daugybe apdovanojimų.  

Prieš keletą metų, atsiimdamas „Auksinės lupos“ premiją, vertėjas ir redaktorius sakė: „Tiek vertėjo, tiek redaktoriaus specialybės yra specifinės, kad ir kaip neskaniai tai nuskambėtų, tai pats geriausias būdas ugdyti savyje nuolankumo dorybę. Vertėjo darbas laikomas kūrybiniu darbu, redaktoriaus, ačiū Dievui, ne, bet visada yra pagunda verčiant arba redaguojant primesti kažką nuo savęs: „Va čia, aš taip pasakyčiau, va čia reikia taisyti“. Man rodos, pirmiausia reikia įsiklausyti į originalą. Man labai patiko, dabar jau mirusio, poeto ir vertėjo Vaclovo Šiugždinio žodžiai, kuris dar sovietmečiu nemažai į lietuvių kalbą buvo išvertęs Oskaro Milašiaus poezijos: „Kai man visiškai nesiduoda koks nors eilėraštis, aš atsisėdu, užmerkiu akis ir sakau, palauk Oskarai, kaip tu parašytum tai lietuviškai, jei būtum rašęs ne prancūziškai?“ Svarbu įsiklausyti. Autorius turi pasakyti. Tai nėra lengva profesija, daug laiko reikia praleisti prie stalo, prie kompiuterio, įsigilinus į tekstą, mažai būna progų pabendrauti, reikia ir šiokios tokios atsiskyrėlio dovanos, ir namiškiams našta - turėti žmogų ir tuo pačiu jo neturėti - amžinai įsiknisusį į popierius arba įlindusį į kompiuterio ekraną. <…> Dar prieš 15 metų pajutau, kad raštijos darbininkams pritrūksta nuovokos apie kalbos stilių. Kartais skaitai ir matai, kad sakinys truputį gremėzdiškas, reikia tik du žodelius sukeisti vietomis, ir jis atgyja, tampa skaidrus, suprantamas, lengvai perskaitomas. Tai va, palinkėčiau to tokio kruopštumo, savojo „aš“ atsisakymo ir susikoncentravimo į tą, su kurio tekstu tu dirbi...“ – tarsi palikdamas raštijos darbininkams testamentą, tąkart kalbėjo Petras Kimbrys.

www.vaga.lt/petras-kimbrys